Mano siela turi daug sesių. Kartą pas mane atvyko jauniausia sesuo. Ji buvo nusiminusi. Ji nepasakojo man nieko. Aš nieko jos neklausinėjau. Jai reikėjo pabūti šalia ir jausti, kad ji turi sesę. Jos akys pravirko ir ašaros, lyg perlai nuriedėjo skruostais... Švelnus žodis ... ačiū.... ir jos Lexus išsuko iš mano kiemo.... Tada aš paėmiau diktofoną ir išėjau į sodą. Žiūrėdama į tamsą papuošusias žvaigždes, žinodama, kad sesers siela mane girdi, tyliai, tyliai, bijodama išsklaidyti nakties pašto paukščius, aš ėmiau dainuoti savo sesei šiuos žodžius... Taip gimė šis eilėraštis. Braukant gitaros stygas - jis skamba kaip daina. Video vaizdeliuose, bandau parodyti nusiminimą - žaliai... Dievo namus - geltonai, suspindusį kūną, ranka palietus gamtą.... Gyvenimo sužeidimus, bandau parodyti tamsia spalva ir spindesiu žmogaus, kai jis nusilenkia, pauosto gėlę, žemę.... Drąsą, atsirandančią prisiminus jo akis, mano video rodo riedančio Mercedes-Benz vaizdelis, kuriame sėdi žmogus – saulė, mano gyvenimo motyvas.... Na o toliau, toliau mintis, kad mes esame svečiai ir tereikia mums išlikti savimi, neparduoti savo sielos, pažaboti šio pasaulio kerus ir .... eiti toliau, savais, laimės keliais....
Man labai patinka įdeklamuot savo eiles į savo melodiją, išgauti kokius tai garsus gitara, filmuoti, fotografuoti ir paskui viską sujungti į tai, kas man prasminga. Tai savotiškas atsipalaidavimas, relaksas, po sudėtingų gyvenimo peripetijų sprendimų, susitikimų, ilgų kalbų ir pastovaus, įtempto mąstymo...