Kelias

Štai yra kelias... jis įdomus, dar nepažįstamas.. Jo pakraščiuose auga kokie tai įdomūs nematyti augalai, dar nematytuose medžiuose čiulba neįprastais balsais keisti paukščiai... žmogus eina šiuo keliu ir kai kur stebisi, kai kur jam keista, kai kur gražu, kai kur ... sava... jis eina tolyn, nuosekliai matydamas, kad prasideda miškas ir vėl kiti vaizdai... jis įsimena tai, kas jam patinka ir eina toliau ....O ten toliau – kelias veda į kalnus... o kalnai visai ne kalnai, tik iliuzija, todėl žmogus džiūgauja užsilipęs į patį aukščiausią kalną.... ir tada jis ima ir tampa kūrėju – sukuria savo kelią... didingą, tik jam vienam turintį prasmę ir teikiantį laimę... O tada jis kitaip pasižiūri ir į kiekvieną kitą žmogų – kelią, ir gimsta senai užmirštas jausmas ...laisvė.... Kurioje galima būti, o galima ir nebūti, kurios gali paimti tiek, kiek leidi sau paimti. O tada, kas tada?.... Tada gimsta kitas keistas jausmas.... meilė pasauliui, kaip galimybei būti laimingu tiek, kieik sau leidi.

Kelmas

O kitas, kitoks žmogus... pradėjo eiti ir kažkodėl grįžo atgal, vėl paėjo į priekį ir vėl atgal... jis vis užkimba už kokio nepažįstamo kupstelio, žolelės, ir vėl eina tai į priekį tai atgal, tol kol paklysta kryptyje ir jau nebežino, kuri kryptis yra į priekį, o kuri atgal..... Ir jis nustemba, kai rodos ėjo į priekį, o pakliuvo į kelio pradžią, kur jau lyg tai buvo, lyg tai girdėjo tą patį paukščių čiulbesį, o lyg tai ir ne..... Žmogus uždarė save savo labirinte ir supratęs, kad kelias jo niekur neatveda, atsisėda ant nukirsto medžio, vadinamo kelmu ir ilsisi, karts nuo karto pasivaikšto apie jį ir vėl atsisėda. Tačiau jis mato, kad pro šalį vis eina ir eina žmonės....“Kur jūs einat?“ klausia žmogus: „ten nėra praėjimo“.... tačiau žmonės vedini tikslo žvaigždės... negrįžta atgal.... Žmogus mąsto, „o kur gi jie dingsta, negi nėra nė vieno, kuris sėstų ant jo kelmo?“....
Taip, visokių žmonių yra..... tačiau kiekvienas turi tiek savo kelią, tiek savo.... kelmą.... Tik va žmonės – keliai, karts nuo karto susitinka sankryžose ir ten jie džiaugiasi susitikimu, pasidžiaugia, praturtina save vienas kito keliais, ir eina toliau..... o kelmai..... jie gi nevaikšto.... pavieniai, ar šalia viens kito.... jie stovi iki tol, kol sutrūnija ir jų.... nebelieka.....

Jūsų psichohileris