Ketvirtadieniais psichohilerio konsultacijos Skype ir elektroniniu paštu - nemokamai.
Atsakymai į laiškuose pateiktus klausimus, ištraukos iš paskaitų apie žmogaus priklausomybių žalą ir naudą. Tai, be ko žmogus nebegali, yra priklausomybė. - Žmonės net neįtaria, kad jie nuo kažko priklausomi. Ar jiems reikia tai žinoti? Kodėl nėra staipsnių šia tema?
- Kokiais būdais tokios priklausomybės yra gydomos?
- Ką manote apie vos nepriimtą įstatymą įvesti mokyklose krikščionišką auklėjimą?
- Ką jūs manote apie religijas, sektas, bendruomenes?
- Tai, be ko žmogus nebegali būti ramus, yra priklausomybė. Tiek religijos, tiek visi kiti, kad ir labai šventi mokslai, klubai ar dar kas, daugumoje atvejų yra žmonių priklausomybė. Žmogus renkasi kažkokią veiklą, ir jeigu tampa nuo jos liguistai priklausomas, jis, iš mano pasaulėdaros pozicijų, yra ligonis. Žmonės pradeda domėtis religijomis, sektomis ir po to ima tai praktikuoti, kas dažniausiai nuveda juos į priklausomybę. Jie įpranta gyventi įdiegiamos filosofijos ribose, ir, net jeigu užsinori, nebegali gyventi kitaip, nes jų pasaulio vaizdas yra iškreiptas taip, kad žmogus nebepajėgus prisitaikyti prie pasaulio tokio, koks jis yra..
- Ar tai reikštų, kad viskas, ką žmogus daro, yra priklausomybė?
- Ne. Ne viskas. Tarkim alkoholis. Būdamas laisvas nuo šios priklausomybės, žmogus gali gerti, o gali ir negerti. Per šventes žmogus gali atkimšti vyno butelį, gali ir neatkimšti, jam nuo to niekas nesikeičia. Priklausomas nuo alkoholio negali negerti nė dienos, o kad negerti savaitę, jam jau reikia gydytis. Laisvas nuo religijų, sektų, šiaip laisvas nuo kitų žmonių požiūrio žmogus gali lankytis visų pakraipų šventyklose, gali bendrauti su sektomis, bet jis nedalyvauja jų vidiniame gyvenime, ir kas liečia jį, tai visos šios religijos gali ir neegzistuoti.
Priklausomybę turintys, net jeigu juos išbrauktų iš kokios bendruomenės, nors tokie atvejai istorijoje pasitaiko retai; net jeigu jie patys išeitų iš vienos, tai būtinai susirastų kitą terpę, kad vėl būtų priklausomi. Nėra laisvės poreikio, yra noras kažkam paklūsti, lenktis, pateisinti savo egzistavimą, būti kitokiu, reikšmingu, bent jau dievui reikalingu. Štai kaip viskas paprasta. Toks yra žmonių pasirinkimas. Tai yra priklausomybės. Labai keista, bet norėdamas žmogus gali labai greitai išsigydyti arba būti išgydytas, jeigu bendraus su laisvais, gyvenimo vairą laikančiais savo rankose žmonėmis, arba plės savo akiratį ir domėsis viso pasaulio galimybėmis, o ne maža jo dalimi. Štai kodėl dvasininkų hierarchai to bijo ir neleidžia domėtis žmogaus asmeninėmis galimybėmis, tikėjimo galia ir asmenybės tobulėjimu, nes tada žmonės palieka religijas, patys renkasi tikėjimo kokybę ir paprasčiausiai priklausomybės atsikrato.
- Kokiais būdais tokios priklausomybės yra gydomos?
- Transu ir hipnoze, nes būtent per juos žmonės ir patenka į šių priklausomybių pinkles. Varpeliai, cimbolai, vargonai, būgneliai, mantros, kiti neįprasti garsai, kvapai, monotoniški judesiai - tai transo būsenos priemonės. Žmogus, pabuvęs kažkiek laiko tokioje terpėje, keičia mąstymą - jis tampa nebekritiškas, imlus, ir priklausomas nuo aplinkos. Po tokios psichologinės procedūros jis jau gali skaityti religinius raštus, sakyti pamokslus, jis lengvai sugeria diegiamą naują pasaulėžiūrą. Žmogus stebisi, kaip iki šiolei jis gyveno be viso šito. Naudojamas relaksas atpalaiduoja žmones nuo kasdienės įtampos, ir ta maloni būsena ima traukti. Žmonės tampa priklausomi pasinerdami į religinę terpę. Būtent todėl, tais pačiais metodais galima ir gydyti. Jeigu visi vaizdiniai, garsiniai, jausminiai dalykai būtų naudojami žmogaus asmeninių galių žadinimui, tai jas ir pažadintų.
- Ką manote apie vos nepriimtą įstatymą įvesti mokyklose krikščionišką auklėjimą?
- Kai žmonės ilgesnį laiką yra religinėje priklausomybėje, vystosi nepakantumas ir agresija laisviems žmonėms arba kitatikiams. Priklausomi nuo religijų žmonės nebemato ir nebenori matyti realybės, nes žiūri tik per savo akinius, todėl yra pasiruošę kovoti, kad laisvus padaryti priklausomais. Taip darė visos religijos. Prisiminkite, kaip kryžiuočiai skiepijo naująją religiją... panašiai elgiamasi ir dabar, tik priemonės rafinuotesnės. Su suaugusiais žmonėmis tai padaryti yra sunkiau, nei su vaikais. Įvedus mokyklose privalomą krikščionišką ar kokį kitą religinį - sektantišką auklėjimą, galima užauginti didžiulę valdančiajai klasei priklausomą minią, su į charakterį įdiegtomis taisyklėmis. Tačiau laisvų seimūnų, mylinčių kitokius žmones ir pasaulį, mūsų seime šį kartą buvo daugiau, ir priimtas diskriminacijos įstatymas sulaikys prievartinių religijų, sektų plėtimąsi Lietuvoje ir neapykantą kitaip mąstantiems.
- Ar gali žmonės rinktis priklausomybes?
- Jeigu žmogus gali rinktis priklausomybę, jis nėra priklausomas. Tarkim, man reikia sudaryti naudingą sutartį, ir aš renkuosi būti priklausoma nuo Tele-2, Bitės GSM ar Omnitel, bet jeigu sužinau ką geriau, aš tiesiog pakeičiu buvusią priklausomybę geresne. Naudingą, sveiką, tobulėjimą ar turtą, gerus santykius ar gyvenimo kokybę nešančią priklausomybę renkasi, deja, tik laisvi žmonės.
Nereikia painioti būtinumo su priklausomybe. Tarkim būtinumas yra valgyti, o štai, ką valgyti - tai jau priklausomybė. Jeigu žmogus sako, kad neįmanoma gyventi be kokio tai maisto produkto - jis turi priklausomybės negalią. Būtinumas yra miegas, tačiau kada ir kaip miegoti, tai jau gali tapti priklausomybe. Tarkim tvirtinimas, kad man reikia pamiegoti dienos metu, yra užprogramuota priklausomybė. Būtinumas yra poilsis, tačiau, kai juo piktnaudžiaujama, jis tampa priklausomybe, ir žmogus aptunka, tampa nedarbingu, silpnu. Būtinumo patenkinimas teikia atsigavimą, sveikatą, daro žmogų stiprų. Priklausomybių patenkinimas iškreipia būtinumą ir kuria ligą, problemas, kovą, disharmoniją. Tarkim būtinumą atsigerti galima numalšinti paprasčiausiu nedideliu kiekiu vandens. Priklausomybė nuo skonio, nuo reklamos, nuo kažkieno sukurtų normų, vandenį pakeičia cheminiais gėrimais - vaisvandeniais, kurių išgeriama litrais. Tai neteikia sveikatos, tik įneša į kūną didžiulį stresą. Būtinumas - stiklinė vandens. Priklausomybė - litrai pasaldintų gėralų.
Kai žmonės yra laisvi, mąstantys ir ieškantys tobulėjimo, jie netampa priklausomybių aukomis. Jeigu išsaugomi šie trys kriterijai, niekas jūsų niekur neįtrauks prieš jūsų valią. Jeigu neišlaikysite laisvo mąstymo, ieškojimo principo, jūs norite ar ne, tapsite reklamos, religijos, politikos, magijos auka. Tai neišvengiama. Arba ganote save pats, arba tai padarys kiti. Jeigu nemokate, nežinote, ko jums reikia, tą žinojimą užpildys tie, kuriems, tapęs priklausomas, atnešite naudą. Tokie pasaulio dėsniai. Kaip žmogus leidžia su savimi elgtis, taip gyvenimas jį ir veda. Gyvenimo menas nėra dogma ar taisyklės, gyvenimo menas yra visapusiška sveikata, harmoningas kūnas ir asmenybės gėris, kuris liejasi iš vidaus lyg saulės šviesa, neskirstydama žmonių į rases, tikėjimus ar... priklausomybes.
- Žmonės net neįtaria, kad jie nuo kažko priklausomi. Ar jiems reikia tai žinoti? Kodėl nėra straipsnių šia tema?
- Kol žmogus gerai jaučiasi, kol jis pats nesusimąsto, manau nieko nereikia keisti. Minios žmonių keliaklupsčiauja įvairių "dvasininkų" pakojuose ir ... tegu. Jie mokosi nusivilti, mokosi būti pažeminti. Prisiminkime nesenai išlindusius iš požemio žmones, kurie laukė pasaulio pabaigos, nors jų vadovo požemyje nebuvo. Tik artimųjų mirtys pakeitė situaciją, ir žmonės nesusisprogdino, o išėjo į laisvę, bet ir toliau jie tiki savo "pranašu". Mums tai juokinga, o iš tikro tai - gyvų žmonių tragedija. Gaila, kad įstatymas neapsaugo, bent jau vaikų, nuo panašių religijų savivalės. Tačiau, jeigu žmogus, esantis religijose ir kitose bendruomenėse, pastoviai serga, jeigu jo gyvenimas nevykęs, jeigu jis negali susirasti savo meilės, turi problemų bendraudamas ir jaučia pastovią depresiją, liūdesį, tai reiškia, kad atėjo laikas ne vaistus, papildus ryti, ir toliau tęsti tokį gyvenimo būdą, o pradėti mąstyti ir tokiu būdu mokytis būti laimingu. Nuoširdžiai norintis keistis visada ras nuoširdžius draugus ir metodus to pasiekti. O kas liečia straipsnius, tai jų pilna laikraščiuose, žurnaluose kur rašoma, kaip žmonės dėl savo priklausomybių tampa ligoniais tiek dvasine, tiek fizine prasmėmis. Išmokti skaityti gyvenimo knygą - štai kur menas gyventi.
Negi visi tie žmonės, atidavę savo gyvenimus religijos tiesoms yra tik priklausomybių aukos? Negi nėra kažko tikro jų pasirinkime?
- Yra. Religingų žmonių pasirinkime yra labai daug dar nepažintos ir neatrastos tiesos. Priklausomybė yra tada, kai žmogus nebegali rinktis. Yra žmonių, kurie sąmoningai renkasi kokią tai religinę tiesą ir gyvena joje, tačiau yra vienas esminis skirtumas tarp sąmoningo tikėjimo ir ... liguisto. Tai žmogaus gyvenimo kokybė, jo gerumas ir sveikata. Beveik visos tradicinės religijos skelbia meilę, gerumą ir ramybę, ir, jeigu žmogus spinduliuoja tai, tada jis tikrai yra kokioje tai dvasinėje erdvėje, kuriai pažinti reikia praktikuoti pasirinktą religiją. Nepraktikuojantys religinio gyvenimo būdo žmonės, neturėtų postringauti apie tai, kas jose vyksta, nes jeigu jie praktikuotų, tai galbūt ir liktų joje, pajutę palaimos būseną, o gal taptų priklausomi? Bet kokį žmogaus pasirinkimą, net patį absurdiškiausią, tikrai dvasingas žmogus gerbia, nes žino, kad kiekviena gyva būtybė turi savo gyvenimo misiją, pamoką ir tikslą; niekas negali žinoti už kitą žmogų, kas jam yra geriau.
- Gavome atsakymus, kurie pateisina visokį žmogaus religinį elgesį, o kaip gi su tais, kurie yra nesveiki, paliegę, neatitinka jokių tikro dvasingumo kriterijų, bet visą gyvenimą lenkiasi tai pačiai religijai?
- Jeigu jums kas nors sako, kad jis žino, kaip reikia gyventi, kad jis tobulėjimo ar Dievo žinovas, būkite atsargūs, nes galbūt jūs bendraujate su pamišėliu. Žmogaus puikybė yra neribota, bet kai ji įsivelia į proto pinkles, tada sukuriamos naujos, iškreipiamos senos religijos, pagal tų žmonių svaičiojimų pasaulėžiūrą. Didžiuliai turtai atsiduria vienose "dvasiškių" rankose, bet tuos turtus atneša va būtent tie paliegę, ligoti, nelaimėliai, visą gyvenimą nešantys savo santaupas į aukojimo urną, manydami, kad jie tarnauja "dievui". Deja, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Vaikščiodami į sporto klubą ir užsiimdami jo siūloma veikla jūs turite sveiką, treniruotą, stiprų kūną, o vaikščiodami į dvasingumo įstaigą turėtumėte turėti dvasingumo kūną, kuris be jokių treniruočių spindi harmoniją, nes dvasingumo jėgai paklūsta visa materija. Jeigu to nėra, reiškia jūs einate ne ten, arba nemokate paimti, kas jums duodama, nes treniruočių salėje tik žiūrint į treniruoklius rezultato negausite. Reikia pačiam tobulėti, niekas už jus to nepadarys, net ir Dievas. Yra teorinė versija, kad nuolat meldžiantis, būnant dvasioje, žmogus pasveiksta nuo visko, tampa nepažeidžiamas ir harmoningas, tačiau man neteko sutikti tokio pavyzdžio. Mano sutikti stiprūs, harmoningi žmonės visko pasiekė savo triūsu, savo siekimu ir nuolatiniu darbu. Visi tik kalbantys apie dvasingumą, kaip taisyklė, gyvena kitų, dirbančių žmonių sąskaita ir netekę šių žmonių paramos, tampa sugniuždytais ligoniais, arba net užsiima nusikalstama veikla, nes gyvenime apart kalbų nieko nemoka, neturi profesijos, nesugeba nesavanaudiškai bendrauti ir yra visapusiškai silpni. Dažniausiai jie piktinasi esamu pasauliu ir žmones, gyvenančius ne pagal jų mokymą, vadina šėtono apsėstaisiais arba pačiais šėtonais.
- Tai šventyklų, bažnyčių, mečečių ir kitų maldos statinių reikšmė žmogui, priklauso nuo paties žmogaus?
- Taip. Žiūrint, ko jis ten eina. Vieni žmonės Dievą ir dvasingumą mato visame pasaulio pasireiškime, vyksme, kitiems reikia konkretikos: statinio, žmogaus, stabo, filosofijos. Tačiau statiniuose, kuriuose nuolat vyksta susikaupimo, emociniai ir jausminiai išgyvenimai, kuriasi tam tikras laukas, per ilgą laiką jis stiprėja ir tai realiai jaučiama. Be to meniniai dirbiniai, grožis, kupolai, garsai taip pat turi neabejotiną poveikį.
- O kaip stebūklai? Gi sakoma, kad ne vienas žmogus yra pagijęs per religinius ritualus?
- Ar tikrai? Jeigu ligos susiję su nervų sistema, kuri gali būti paveikta tam tikromis sąmonės būsenomis, tada be abejonės įmanomi visokie pasveikimai. Tačiau, jeigu nėra inksto, nėra galūnių... Ar girdėjote, kad jos ataugtų pačios, po maldos? Deja, stebūklai tai yra tik vienas ar kitas žinių lygis. Nėra žinių - yra stebūklas.
- Kaip vis dėlto reiktų žvelgti į Lietuvoje jaunuolio pastatytą piramidę, kurios ypatingumą paneigė atvažiavę mokslininkai?
- Jeigu kam įdomu, tas gali paskaitinėti apie įvairių geometrinių konstrukcijų poveikį. Ten ras visus atsakymus. Tačiau jeigu žvelgti plačiau, reikia pasidomėti, ką tas vaikinas siūlo? Jeigu sveikatą, tada pats turėtų išsigydyti regėjimą ir nusiimti akinius. Kiek mačiau jis regi per akinukus, o dar gi toks jaunas. Jokių esminių energetinių pakitimų ten nerasta. Ten veikia tikėjimo principas - kiek įtiki, kiek sugebi akumuliuoti, tiek permainų ir įvyksta. Klaipėdoje vienas magijos atstovas nukreipė žmones prie pajūryje stūgstančio didesnio akmens, įvardindamas jį, kaip galių generatorių. Ne vienas jo mokinys gavo tų galių. Taip, kad viskas priklauso nuo sugebėjimo įlysti į kito smegenis ir padaryti atitinkamus pakeitimus.
- Tačiau keli ekstrasensai, aiškiaregiai teigė, kad prietaisai melavo...
- O kas jiems belieka? Lengva teigti neįmanomą patikrinti "tiesą". Kalbėti ir teigti galimą viską, kas tik šaus jums į galvą. Visada atsiras tie, kurie patikės, tie, kurie gaus rezultatą ir .t.t. Bet pažiūrėkime į tuos, kurie kalba. Kodėl jie, būdami tokie žinovai apie energetiką ir dvasios gydytojai neišgydo savęs patys? Negi jie nenori būti jauni, liekni ir gražūs? Legendos sako, kad Šekspyras, Bekonas, Sent - Žermenas vienas ir tas pats asmuo, gyvenantis neaiškų skaičių šimtmečių, esantis visada jaunas ir turtingas, nes jis yra alchemikas. Šiandieniniai magai, ekstrasensai, bioenergetikai, ir visi kiti nematomo mokslo akademikai daugumoje atvejų yra ligoti, sustingusiais sąnariais ir sutrikusiu matymu, pasenę arba su dideliu viršsvoriu žmonės, neturintys jokių kitų pajamų apart šito užsiėmimo. Jie tiki alchemija... Bet kol kas nėra nė vieno, kuris tai parodytų ant savęs.
