Norai ir svajonės

Norai ir svajonės

Kad svajonės užaugtų, būtina ne tik svajoti, bet ir dirbti. Yra svajojančių apie ferrarį, vilą ant jūros kranto, apie sutuoktinį pagal aukščiausius standartus, kad mylėtų besąlygiškai... Geri norai. Pažiūrėkime į juos iš arčiau.

Klausiu pašnekovo: „Kaip tu manai, kodėl tu neturi šito? Kame reikalas?“ Žmogus ilgai mąsto, atsidūsta. Galop sako: „Suprantu, kad viską galiu turėti, jeigu turėsiu pinigų“. Klausiu: „O kiek, tu manai, tau reikia pinigų?“ Pamąsto ir sako:„Kokių trijų milijonų man pakaktų“. Tai kame problema? Žinai, ko nori, žinai, ko reikia, kad norai išsipildytų. Smagu. Čia jis suglumsta ir sako, kad problema yra: jis neturi tų pinigų:) O! Štai kaip... Vadinasi, noras yra visai ne namas ant jūros kranto, ne ferraris, o pinigai? Jis sutinka. Matote, kaip svajotojai kartais įvelka savo norus į gražų paketą: namas ir t.t., bet iš tikrųjų jiems reikia pinigų. Pinigai ateina įvairiais keliais. Vienas jų – darbas. Pirma, gerai apmokamas darbas, nes reikia pinigų, o paskui, kiek ir ką pirkti, priklausomai nuo pinigų kiekio. Tokią nuostatą būtų paprasčiau įgyvendinti.

Klausiu: „Mielasis, o už ką tau žmonės gali duoti tokius pinigus?“ Be loginio mąstymo, be vidinės vertybių sistemos žmogus negali suprasti klausimo esmės. Paaiškinu kitaip: „Kaip tau atrodo, ką tu gali, moki daryti, kad galėtum gauti iš tų, kurie turi pinigų, tokią sumą?“ Žmogus po kiek laiko atsako, kad jis gali dirbti, gerai dirbti ir užsidirbti. Šaunu. Klausiu: „ O kiek ilgai tu turi dirbti, kad gautum tiek pinigų, jog pasistatytum namą ant jūros kranto, nusipirktum ferrari, išlaikytum žmoną - modelį?“ Čia atsakymas buvo greitas. Jis mano, kad daugiausiai kokius 3 metus:) Klausiu: „Ir už kokį darbą gausi milijoną per metus?“ Atsakė, kad taps kokios nors pasaulinio masto firmos direktoriumi, nes turi galinčių padėti. Vėl klausiu, ar jis mokės būti direktoriumi, ar žino, ką jie veikia, koks jų gyvenimo būdas? Atsako, kad taip, ir pasakoja man matytus filmuose direktorių gyvenimus. Na... nors tiek.
Išsiaiškiname: jis neturi išsilavinimo. Metė mokslus ir išvyko uždarbiauti į užsienį... Klausiu, ar jis supranta, kad giminė nerizikuos savo verslu, atiduodama jį į rankas žmogaus, kuris gali tą verslą sužlugdyti? Čia jis užprotestavo, kad giminė juo visiškai pasitiki. Gerai, manykime, kad taip ir bus. O ar jis norės dirbti 24 valandas ir būti atsakingas už daugybę žmonių, jų atlyginimus, firmos turtą ir visada vaikščioti su apsauga...? Jam nepatiko. Tada jis pasakė, kad geriau jau turės savą verslą. Šaunu. Ir koks jis? Už ką gausi tuos pinigus? Grįžtame vėl prie to paties klausimo...
Dažniausiai tokie pokalbiai vyksta su naiviais žmonėmis, kurie neturi didelio noro domėtis nei politika, nei ekonomika, todėl logiški klausimai apie jų norus palaipsniui atveria jų individualų mąstymą. Ir dažniausiai jie pasako: „Galbūt nereikia tokios didelės sumos...“ Suprantama, nes ten, kur reikės dirbti ne tik raumenimis, o ir turėti išsilavinimą, jie to nepajėgia, ir patys tai supranta. Tokio pokalbio vertė tame, kad žmogus, ilgą laiką svaigdamas apie tai, ko jis nori, ir negalėdamas to padaryti, po pokalbio adekvačiai vertina save ir savo sugebėjimus, o dar geriau... nori mokytis daryti kažką naujo, tobulinti profesiją iki savo verslo sukūrimo ir jo plėtros. Gimsta ėjimas į priekį...

Kūrybinis darbas

Vieni žmonės vysto tai, ką jau turi. Kiti suvokia, kad darbas neišvengiamas, nors nemėgsiamas. Tuomet sako, kad norėtų užsiimti kūryba. Jiems atrodo, kad kūryba - nedarbas:) Žmonės žodį „kūryba“ suvokia klaidingai ir gyvena klaidų pasekmėje. Žmogau, viską, ką turi, jauti, moki, kas esi - tai tavo kūryba. Tu, nori ar nenori, esi savo ir kitų laimės ir nelaimės kūrėjas. Gaila, kai nežinai, ką kuri...
Užduodu konkrečius klausimus. Ką tu kursi? Išgirstu tokius sakinukus: „Aš dar nepribrendau. Dar nežinau, dar ieškau savęs, dar kai ko trūksta, nežinau, kuo noriu būti, ką kurti...“ Žmogui 25 metai, 35, 45...  55 ir t.t. Jis vis ieško... Tai nelaimingi žmonės, nes jie niekada neranda. Klausau tokio žmogaus dvi, tris valandas, o kartais ir ilgiau. Jam nutilus, užduodu vėl tą patį klausimą: „Už ką tu nori gauti pinigus?“
Atsakymas: „Už knygas, mano sukurtas knygas.“ Valio. Klausiu, o ar tos knygos jau parašytos? „Ne. Aš bandžiau, tai tik juodraščiai. Manau, kad tai realu.“
Sutinku, realu. Bet tai rašytojo lygis. Rašytojo, kuris jau parašė ne vieną knygą ir yra žinomas, perkamas pasaulyje. Tada žmogus pamąsto ir sako, jog nenori būti tokio lygio, tai jam netinka, per daug įtampos jo asmenybei. Jis gali būti menkesnio lygio.
Šaunu. Aišku. O dabar klausiu: „Kaip manai:  koks turėtų būti gyvenimo būdas, ?“ Išgirstu atsakymą: „Tai nuostabus gyvenimo būdas: keliuosi, kada noriu, dirbu, kada noriu, daug mąstau, moterys, vynas, pinigai, pasisekimas - tai tikrai mano.“ Klausinėju toliau: „O kaip tu tai pradėsi dabar daryti? Kaip? Kokia viso to pradžia?“ Jis nusimena. Dabar žmogus dirba... kažkuo. Kažkiek uždirba. Jeigu atsisakytų šio darbo, turėtų galimybes pakilti karjeros laipteliu ir gauti daugiau nei dabar... Štai ir atėjome iki tikros tiesos. Sakau jam: „Dabar turi galimybę rinktis: tavo tikrovė arba tavo norai. Tavo tikrovė dabar yra atlyginimas, stabilus, tikras. O milijonai ateityje: namas ant jūros kranto, ferrari, žmona - modelis. Jeigu nuo dabar pradedi rašytojo karjerą ir galbūt kada nors tu tapsi įžymus, uždirbantis milijonus per kelis metus, galbūt...“
Matote, žmogus svajoja gyventi taip, kaip nori, tačiau kiek laiko jam reikės, kad toks taptų, ir ar gali jis paaukoti stabilią dabartinę padėtį vardan svajonės? Jeigu svajonė bus stipresnė už jo baimes ir įprotį daryti tai, ką įpratęs, aš manau, koks bebūtų jis rašytojas, jis laimės vien todėl, kad gyvenime užsiims norima veikla: rašys, pieš, dainuos, gros, gydys. Bet tai bus jo gyvenimo tiesa ir tikrovė, išraiška. Kartais norai parodo, kiek toli žmogus yra nušokęs nuo realybės. O kartais jie parodo, kad žmogus daro svetimą darbą, ir, nors ir gauna atlygį, jis nesijaučia laisvas ir laimingas.
Pradžia, kai tu darai, kas yra tavo, gali būti sunki... Tačiau darai, darai ir pagaliau padarai...Veikla, kuri tau prie širdies, ir yra tavo gyvenimas. Štai, kaip svarbu veikti tai, kas tavo, kas miela, artima, ką darai noriai ir profesionaliai.

Kūrybinis - nekūrybinis

Stabilus nekūrybinis darbas yra didesnė garantija už laisvą kūrybinį gyvenimą, kuriame niekas nėra nulemta, kuriame viskas yra kūrybinės energijos šokis. Tu kuri. Tu - kūrėjas. Bet kartais tu nekuri, nes nenori. Tada gauni ne tai, ko nori: skurdą.

Kai kur nors įsidarbini, turi šiokias tokias garantijas, kad gausi pinigą. O laisvas kūrybinis darbas gali būti labai brangiai įvertintas arba išvis neįvertintas, bevertis. Tačiau menininkas dėl to netampa kuo kitu, jis lieka menininku, savimi, ir kuria. Tame žmogaus pašaukimo realizacija. Kaina čia neturi didelės reikšmės.

Žmonės, atėję su tokia problema, randa daug didesnius savo realizacijos variantus nei pinigai... Tame mano kūrybinis darbas:) Daugelis yra tėvų, kaimynų, draugų, aplinkos įtakoje, renkantis profesiją. Vienetai patys jaučia, kas jie yra. Yra nejaučiančių laimės savo veikoje, dirbančių darbą, nes reikia valgyti, nes - reikia. O kūrėjui būtina kurti. Ne, ne reikia, o būtina. Vienetai suvokę, kas jie yra, perspektyvoje turi galimybes būti laimingiems per savo asmeninę išraišką, kad ir be įvertinimo.



Realybės korektorius
Nariams
Nauji nariai
  • IrBarvyde
  • dovileee
  • evka
  • Laimaa
  • krisss
Kontaktai
+370 633 60073 info@psichohileris.lt

© 2007 - 2019 Psichohileris. Visos teisės saugomos.