Pastebėjau, kad perdėtas sureikšminimas yra charakterio savybė - "svarbu, kad būtų grūzas". Viskas gerai būti negali, visad iškyla kažkokios problemos, specialiai ar ne, bet nuolatos yra taip, kad dėl kažko reikia pergyventi.

Taip yra, kai protas taip ypranta gyventi, tada ir kuriasi tokia realybė. Norint to išvengti, turėtų būti vidinis, gilus susimąstymas ir apsisprendimas. Tada permąstymas savo veiksmu ir naujų, patogesnių ypročių ugdymas :)

Charakterio savybė, kurią išvystė  įprotis jausti problemą, įprotis kabėti apkalbant kitus, įprotis kalbėti negatyviai, guostis, kritikuoti, ir t.t. :)  ... jeigu neini į tokias kalbas.... nutrauki jas... kalbėti nėra apie ką.... pašnekovas nutyla, nebeturi ką pasakyti. O labai įdomus faktas yra dar ir tame, kad jeigu jūs kalbate pozityviai, toks pašnekovas "girdi" negatyvą :) Pvz.: sakau: "visą naktį žmonės linksminosi, šventė", man atsako: "jo, jo girtuokliai, miegot nedavė, turbūt eisi dieną miegot dabar"... Arba sakau: "šiandien lyja, lietus toks...." norėjau pasakyti nuostabus, smulkus lyg žėrutis, tačiau pašnekovė nutraukė mane linkčiodama galva: ""jo jo bjaurus oras, vasaros nėra, globalinis atšilimas, pasaulio pabaiga"... :)  Tai va, tokie žmonės ir gyvena tokiose įvykiuose, tokiais kriterijais ir kitus matuoja taip pat, ir kas ypatingai pavojinga jog jie kitus žmones vertina irgi štai tokiu būdu.