Žmonės, apsvaigę nuo nežinojimo, ką veikti pasaulyje, susikuria savo "žinojimą" ir tuo matu ima matuoti kitų žmonių darbą. O kas yra darbas? Darbas yra konkreti veikla, kuriai yra eikvojamas gyvenimo laikas, gyvybės energija - judesys, mąstymas, kalba, ir kuris yra realiai matomas ir akivaizdžiai veikia tikrovėje.

Tarkim jūs sukursite receptą bulvėms kepti, arba sukursite naują mašinos modelį, kuris bus jūsų patirtis, nes jūs, nieko neveikdami, tik plepėdami, nieko gi realaus ir nesukursite; tai va, neveikdami, nebūtumėte sukūrę recepto ar modelio, reiškia darbas yra jūsų veiklos - patirties rezultatas, o kai jūs dalinatės ta savo patirtimi – rezultatu su kitais žmonėmis, tai yra: jūs atiduodate dalį savo įdėtos gyvybės energijos, gyvenimo laiko, ir tai turi sugrįžti, turi įvykti energijos mainai, kitaip jūs tiesiog mirsite iš išsekimo. Žmonės įpratę gauti nemokamą produktą, nesvarbu ką, vis tiek užsimokės; deja energijos balansas egzistuoja ir nežinia iš kur jiems bus atskaičiuota... O kur jūs matėte nemokamą „Ferrari? Nemokamus namus kur dalina? Kas gauna nemokamą maistą? Tie, kurie nieko nebeturi ir jiems gresia badas, jie gauna.

Viskas, kas yra nemokamai, yra meškerė, kuri jus gaudo, kad privilioti į kokią tai fizinę naudą. Laisvi santykiai yra energijos mainai. Pinigai už darbą, darbas už pinigus. Net šeimos nariai gyvena vienas kito energijų mainų dėka. Tokia realybė.

Kažkodėl vis dar atsiranda žmonių, įpratusių imti ir nieko neduoti. Nekuriantys savo gyvenimo, nekuria ir savo patirties, su kurią galėtų dalintis ir gauti už ją užmokestį. Todėl jie blaškosi ir dažniausiai randa prieglobstį nemokamuose "dvasingumo" buduaruose, bet tik pradžioje nemokamuose, nes vėliau žmonės palieka ten savo energiją, gyvenimą...
Nežinia kodėl... tačiau šią savybę turintys žmonės ima kalbėti visos žmonijos vardu. Įtariu, kad tai yra pradžia į didžiąją depresiją, kai kalbama už mane ir už tave, nors niekas mūsų nė nepažįsta... sakoma: „mes, mes, mes.“

Sūris pelėkautose

Ar jums tikrai reikalingas ne savęs pažinimas, ne tobulėjimas, ne meilė sau ir pasauliui, o tik kieno tai ranka, kuri "žinos" kur jus nuvesti, kad gautumėte dozė "kaifo" iš tos rankos nemokamos "tiesos"? Be abejo, psichohileris nėra kokia kūno dalis – ranka ar koja; psichohileris yra kelias, kuriuo kiekvieną žingsnį žengti teks patiems. Žmogus padaro kėdę. Ar jis turi ją atiduoti, kaip nemokamą visuotinę tiesą? Kėdės sukūrimas – fizinis darbas; o mano darbas protinis darbas, kitos tikrovės sukūrimas. Bet ir tai, ir tai yra darbas.

Dauguma žmonių nori nemokamo sūrio, bet nenori matyti, kad tas sūris yra pelėkautose, ir vadina tokį „sūrį“ nemokama visuotine tiesa, dvasia, meile ar dar kuom... atsiet, visų išsigelbėjimas yra nemokamas ir sklando ore..., dar jie nori, kad už juos, kiti dėdės ir tetos, išplautų visus jų "apatinius" - irgi nemokamai. Štai, kaip jie nori tobulėti. Tačiau už savo degradavimą nuodingu maistu, alkoholiu, narkotikais, už kasdienį TV ir reklamų melą, jie moka didelius pinigus - viską, ką uždirba.

O 50 litų niekam nėra riba už kito žmogaus atliktą darbą tau. Ir aš nematau prasmės dirbti nemokamai žmonėms, kurie daug daugiau išleidžia savo problemoms susikurti, kurie kasdien perka daugybę problemų. Internetas kainuoja, įrašai kainuoja, laikas yra gyvenimo laikas - jis kainuoja man mano gyvenimo trukmę. Kodėl aš turiu gaišti savo gyvenimo laiką tam, kuris negerbia kito žmogaus darbo? Nematau jokios prasmės.

Ar esate kada nors gavę nemokamai, ką nors gero? Jeigu esate - tai iš ko? Tai buvo tikriausiai tėvas, mama, brolis, artimas žmogus. Dar būna valstybės parama, bet ar yra buvę, kad valstybė skirtų „adidas“ firmos produktų labdarą visiems, kas tik nori? Nemokama – gali būti tik minimali parama išgyvenimui, ne pačių kokybiškiausių produktų.
http://www.psichohileris.lt/nemokama-konsultacija