Jie ateina sapne ir mintyse, jie kalba, pasakoja, ir bendrauja, jie noriai dalyvauja gyvųjų gyvenime, tad kodėl juos vadiname mirusiais? Jie ateina ir įrodo savo gyvenimo tęsinį, jie juokiasi ir kalbasi, o kartais ir pataria "gyviesiems", ką ir kaip daryti, tad kodėl jie vadinami mirusiais? Ar mums tikrai gaila jų - išėjusių iš kūno? Ar mums gaila savęs, paliktų toliau gyventi be mylimųjų? Kodėl mes verkiame?

Išėję iš šio materialaus pasaulio, palikę savo kūnus, jie YRA TEN, kitaip argi mes turėtume su jais ryšį, jausmus ir skausmą? Kodėl mums neskauda kai miršta kiti, mums nežinomi ir tolimi? Nes ten nėra meilės ryšio. Žmonės myli ir yra mylimi, gal ne visada išoriškai tai parodoma. Tačiau artimos sielos kūno mirtis išplėšia dalį MANĘS, išplėšia dalį gyvenimo meilėje ir tada siela prisipildo skausmo...nes dalis manęs ... išėjo. Atrodo, liko daug nepasakytų žodžių, neišprašyto atleidimo, neparodytos meilės, neišgyvento gyvenimo kartu... ir visa tai yra žaizda, kuri skauda, nes išėjęs palieka vietoje meilės - tuštumą: nebegaliu jo apkabinti, išklausyti ir padėti, ir kartu BŪTI. Kartais dingsta noras gyventi be šio ryšio, kartais jie šaukia pas save savo paliktus gyventi mylimuosius ir... sulaukia. Kas gali išskirt mylimuosius? Net šis pasaulis beviltiškai silpnas tai padaryti su savo mirties iliuzija. Kas supranta šį skausmą? Tik tie, kurie mylėjo. Kurie buvo vienas dėl kito, vienas kitam - gyvenimas. Visi kiti šito suprasti negali, nes neturi. Kai man sako, kad gedėti mirusių yra tik nesivaldymas, aš suprantu tik vieną: šis žmogus dar nieko nemylėjo...

Vienintelis ryšys yra meilė

Netikiu jokiais pasakojimais, religiniais išvedžiojimais, žmonių sukurtais kultais apie mirusių pasaulius, ką reikia ir ko nereikia daryti, nes kiekvienas žmogus, netekęs savo artimo, pats yra vienintelis ryšys su juo. Kai širdis pasako, kai miręs žmogus paprašo to, ko jam reikia, kad TEN jam būtų gerai, tada galima padaryti viską... Išpilti pelenus į Indijos okeaną, ar Baltijos jūrą, pakabinti džiugią išėjusio nuotrauką namuose, kad matytų ir džiaugtųsi mūsų gyvenimu... jeigu paprašo... Dažniausiai JIE nesikiša į mūsų gyvenimą, nes TEN randą kitą būtį, apie kurią tik iš JŲ ir galime sužinoti. Kalbėtis, klausytis, bendrauti su išėjusiais man ir daugeliui žmonių yra normalu, taip pat, kaip ir sapnuoti, svajoti, valgyti, liūdėti ir džiaugtis. Kas gali geriau už mus žinoti, kaip turiu elgtis su savo mirusiu vaiku... su mamyte, su tėveliu, su mylimuoju, jeigu ne aš ir JIS, kuris yra širdyje, mintyse ir ... gyvenime. Taip. Būdami gyvi, nežinome, kaip yra TEN, bet kiekvienas, bent kiek tai ne tik mąstantis, bet ir jaučiantis žmogus, puikiai žino, kad išėjimas iš kūno nėra mirtis, o tik kitas gyvenimas, kurį jau kiekvienas turėjome prieš ateidami į kūną. Kiekvieną naktį, eidami miegoti, turime mirties patirtį, ir nebijome jos, nes jos... nėra. Bet kokią naktį, bet kas gali nebesugrįžti į miegantį kūną ir tai tereiškia, kad gyvensim be jo, be materialaus kūno. Kažkaip keistai jaučiuosi kai žiūriu į eiles prie kapinių tik per mirusių dieną. Man tai svetima. Tik vieną dieną gerbti mirusius? O likusias dienas? Bet gi jie tik be kūno, tik kitur, ir visada kartu... Tada kam šventė? Mirčiai? Neieškau atsakymų į tai, kas man svetima, turiu gyvus atsakymus išėjusių, į tai, kas man artima.

Laikas

O laikas šiame pasaulyje vis teka ir neša viską ten, kame gyvename. Ir kartais jis užpildo tuštumą kitokia meile, kitais mylimaisiais, ir skausmą pakeičia džiaugsmu. Vėl gimsta vaikas, vėl laukia mylimas, vėl širdis jaučia savą artimą ir tada imi suprasti, kad tai įvyko, nes JIE buvo šalia, niekur nebuvo išėję. Kiekvienas netekęs savojo artimojo, bet bendraujantis su juo, gali papasakoti neįtikėtinų įvykių. Tie įvykiai kiekvienam parodo, kaip yra iš tikrųjų.

Pasakojimai

 Pirma diena po smegenų mirties konstatavimo.
- Nežinau kur papuoliau, mama. Čia lyg vanduo, lyg rūkas. Viena aš čia.
- O Tu nusišypsok, dukrele, pakilk, panorėk pakilti ir žiūrė, kas bus.
- Taip. Man pasisekė. Čia tiek daug šviesos! Nebemąstyk apie mane, mama, kai mąstai turiu nusileisti, o aš noriu čia pabūti, senelis čia ir dėdė, nebemąstyk apie mane.
Po laidotuvių praėjo metai ir nė karto nesapnavau jos, stengiuos pildyti jos prašymą."

---- ---- ---- " Tu gi esi mirusi, kaip čia yra, kad Tu esi?
- Aš niekur nebuvau išėjusi. Aš gyvenu toliau."
---- ---- ---- Provoslavų cerkvėje statant žvakutę už mirusius:
- Būk gera, duok man ženklą, kad girdi mane.
Iš 15 žvakučių tik ta, kurią pastačiau, plykstelėjo aukšta liepsna ir vėl, ir vėl, ir... nurimo."
---- ---- ---- Man labai reikėjo pinigų. Susapnavau tėvą, kurio jau senokai nebepamenu. Jis atėjo ir atnešė pinigus. - Čia 20000 imk, man gi nerekia. Neišsileisk iki paskutinio, kažin ar kitą kart galėsiu tau padėti. Prabudau laikydama rankoje pagalvės kraštą - "pinigus". Tą pačią dieną pasisekė parduoti, jau metus pardavinėjamą mašiną, už ... 20000".
--- --- --- "10- metė duktė, kuri net nežinojo, kad mama turėjo seserį, kuri mirė prieš 30 metų, sako:
- Aš sapnavai tavo seserį, mama, ji paskambino telefonu ir pasakė: "perspėk savo mamą, kad ateina daug nelaimių, tegu daug meldžiasi". Tai įvyko. Ta mergaitė mirė.
--- --- --- Moteris, sugniuždyta gyvenimo įvykių, verkė visą naktį, nusikamavusi užmigo ir susapnavo brolį, mirusį prieš 15 metų. Ji pajuto, kaip kažkas glosto jos plaukus. Tai buvo miręs brolis. Jis pasakė: - Neverk, viskas susitvarkys, tau niekas negresia, jeigu tik žinotum, kaip beprasmiška gyviems verkti, - jis juokėsi ir paėmęs akordeoną grojo ir dainavo visą naktį, kol sapne nurimau ir sapne... užmigau... Ryte jaučiau daug jėgų, permąsčiau visą gyvenimą ir ...pakeičiau jį. Jaučiau, kad šalia yra brolis, stiprus, tvirtas ir mylintis, nors gyvenimą jis baigė savižudybe, TEN jis buvo kitoks".
--- --- --- Sapnuoju vis tą patį sapną, kokį tūkstantį kartų. Kapinių autobuso sustojime sėdi mano palaidota mama.
- Mama, ką čia veiki, Tu gi mirusi?
- Palaidojai mane į duobę, pilną vandens, negaliu aš taip, kodėl laidojai į vandenį? Galėjai sudeginti, pelenus namie laikyti, būčiau namie...
Tais laikais net nežinojau, kad kur nors galima deginti mirusių kūnus.
- Mama, ką gi daryti, aš nežinojau.
- Pasidomėk, ką man daryti, kad ištrūkčiau iš to vandens?
Neradau sau ramybės, niekas nepadėjo, nors klausiau ir religinių, ir kitokių žinovų. Gyvenau kaltės jausme, kol kartą sapne ji pasakė:
- Nepergyvenk, dukrele, aš pati čia daug ko išmokau, aš grįšiu pas tave"
Nuo to laiko ji dingo iš mano sapnų, o vėliau ir minčių... Ištekėjau, pastojau, pagalvojau, jeigu bus dukra pavadinsiu Brigita. Persileidimas. Vėl pastojau. Buvau įsitikinusi, tuo, kad bus mergaitė ir tuo, kad jos vardas bus.... mano mamos. Taip ir buvo.
--- --- --- Lavoninė. Laukiu kol aprengs mano vaiką. Vaikštau koridoriumi ir kreipiuosi mintimis. - Pasakyk, ar girdi mane, ką jauti ten? Ar tau baisu ar kaip? Aš tikiu, kad tu esi, tik be šio kūno. Jeigu gali parodyk man kaip nors, ką jauti, kad ir aš pajausčiau. Verkiu ir laukiu, kaip staiga kažkas įvyksta - dingsta sielvartas, skausmas, netektis virsta džiaugsmu, aš nežinau, ką daryti, galbūt kraustausi iš proto? Man taip lengva ir ramu. Per visas laidotuves jaučiau stulbinantį ramybės jausmą, aš žinojau, kažką svarbaus, ko tada dar nesugebėjau suprasti. Mirties nėra. Kitaip nėra gyvenimo prasmės. Jūs galite juoktis, bet mano miręs vaikas atvėrė man akis.

Jūs galite palikti savo pasakojimą mums, kurie žino, kad gyvenimas yra, kur kas daugiau, nei tai, ką matome aplinkui.