Ilgesnį laiką pabendravus, žmonės susidomi ir klausia: kodėl aš nepasirinkau psichologijos studijų? Be abejo pirmas mano pasirinkmimas buvo ne tik psichologija, bet ir psichiatrija. Labai daug domėjausi, bendravau su šių specialybių žmonėmis, tačiau visada būdavo taip, jog jie negalėdavo atsakyti į visus mano klausimus, kad nekiltų jokių abejonių.

Tada ėmiau abejoti... koks čia toks mokslas, kad neturi kai kurių atsakymų į paprasčiausius klausimus? Ėmiau sparčiai domėtis psichologijos ir su ja susijusių mokslų šaknimis ir... negalėjau patikėti tuo, ką radau. kankinimai, žiaurumas ir sadizmas, tam, kad pažiūrėti... kaip bus... apie tai galite pasiskaityti čia: http://www.ve.lt/?data=2009-04-11&id=1239391854&rub=1065924828

Man nepatiko tai, kad šis mokslas neigia daugybę žmonių akivaizdžių sugebėjimų, galimybių, kurios nėra aprašytos jų vadovėliuose, taip pat neatsako į pačius elementariausius klausimus, nes nėra tų atsakymų jų teorijoje. O viskas, ko pas juos nėra, ko jie neturi savo informaciniame teorijos ir eksperimentų bloke - jie vadina mistika.

Tai mane labiausiai nuliūdino. Tada atmečiau šį reikalą - studijuoti psichologiją, ir pakeičiau savo pasirinkimą niekuo nesusijusiu dalyku. Tačiau, kokia tai įgimta savybė mestelti žmogui frazę, žodį, aforizmą, ėmė duoti vaisių: žmonių gyvenimai pakrypdavo jiems norima linkme. Gyvūnų psichologija man buvo taip pat pavaldi ir aiški. Aš ir pati ėmiau dažnai eksperimentuoti savomis emocijomis, jausmais, tikrove, maistu, kūno galimybėmis, psichikos galimybėmis, nes man tai buvo labai įdomu ir duodavo puikios patirties ateičiai.

Ėmiau ieškoti žmonių, kurie be smurto ir žiaurių kankinimų, sugeba gauti rezultatą per išmintį ir išmąstymą. Susidomėjau Afrikos magijos pasauliu, šamanizmu, Rusijos vedunų patirtimi, teko studijuoti ir V. Kandybą, o grįžus atradau Lietuvoje parapsichologijos akademiją. Susipažinau su tuometiniu rektoriumi V. Kazlausku, kuris ir pasiūlė susikurti ir studijuoti dabar jau esamą profesiją - psichohileris, nes jis puikiai suprato mano pasirinkimą. Štai taip psichologijos studijas iškeičiau į parapsichologiją ir nesigailiu. Nenoriu nieko bendra turėti su mokslu, kurio šaknys žiaurumas ir kankinimai. Manau, kad toks mokslas nėra sukurtas žmonių labui, nes kokios šaknys - toks ir medis. Esu įsitikinusi, kad sielą gydyti gali tik tas, kas ją sukūrė. Dažnas psichologas ar psichiatras laisvai gali keistis su savo pacientu vietomis...