Noriu pasidalinti savo patirtimi po paskaitų. Aš ilgą laiką girdėdavau intuiciją. Tik ji būdavo spontaniška. Ji šaukdavo iš mano vidaus, klykdavo. Ir viskas taip ir būdavo kaip ji sakydavo. Supratau sau keistą dalyką, aš nenoriu ištekėti ir turėti šeimą. Aplinkiniai pirštais rodė. Artimieji palaikė. Ėmiau galvoti, kad galbūt man kažkas ne taip galvoje? Kad čia koks blokas. Bandžiau ieškoti savyje problemų. Bet kartą ryte važiuodama į darbą supratau nes vėl prabilo intuicija, ji šaukė man, kad aš tiesiog nenoriu ištekėti. Tada paklausiau vėl: kodėl? Ir po kiek laiko teniso pertraukėlėje visai netikėtai ji prabilo „kad išgirsti Dievą ir save“. Man sunku išreikšti žodžiais savo jausmus ir dvasinį suvokimą. Bet aš tikiuos kad jūs mane suprasite, kad jau suprantate.

I.Psichohilerio atsakymas:

Tyloje, netikėtai, prabundant ryte, rečiau užmiegant, dirbant kokį tai darbą ir nerūpestingai žaidžiant sportinius žaidimus, ji prabyla aiškiai, tiksliai ir ne jokių abejonių, tvirtinančiai, pastatydama viską į savo vietas.
Noriu jums skirti šias eiles, kurios spontaniškai veržiasi iš širdies:
Naktis. Tai - aš padarysiu ryte:
Išjungsiu visus telefonus ir skype;
Ir dingsiu pasauliui, kad atsirasčiau save.
Dar nežinau klausimų, kuriuos sau užduosiu;
Bet atsakymus susirinksiu visus;
Ir nežinau aš, kodėl taip elgiuosi;
Bet žinau, kad noriu tai padaryt.