Išsiskyriau su drauge. Patyriau išdavystę. Draugavome nuo mokyklos, todėl, kai jau viskas aprimo, jaučiuosi blogai, lyg padarius, ką negero. Kitų draugių pasiklausius imu abejoti ar kartais nesuklydau. Ji gyvena netoli, tai matau ją` ir man nejauku, nors jai žiūriu iš vis aš nieko nereiškiu. Po audio paskaitų suvokiu, kad išdavystė galėjo būti ir tik mano vienos požiūris, nes aš materialios ir kitos žalos neturėjau. Bet tada reiškia aš ją apkaltinau neteisingai? Bet kodėl ji tada tokia linksma ir iš vis į mano pusę nežiūri ir net nebandė gintis.

Atsakymas

Nebandė gintis, nes matomai yra jūsų tiesa. Tarp draugų, kai žmogus apkaltinamas, jis ginasi dviem atvejais: 1. Kai jis nekaltas, jis beveik visada išsako savo žodį, tam, kuris jį apkaltino, bent jau bando paaiškinti, kad jis nedarė to ar to veiksmo. 2. Kai jį apkaltinęs žmogus, jam yra tikrai brangus, gerbtinas, tada beveik visada žmogus arba pasiteisina, kad jis nėra kaltas arba prisipažįsta, jeigu jau buvo kažkas negero, gi klysti žmoniška
Na o jūsų draugystė matomai jau buvo senokai pašlijusi. Todėl greičiausiai jūs esate teisi, manydama, kad išdavystė buvo, nes tarp tikrai vienas kitą vertinančių žmonių, visada nugali tiesa, kokia ji bebūtų.