Einantys nueis, o bailūs strigs visur ir visada

Visada stengiuosi palaikyti savo draugą. Tačiau jis vis kartoja, kad yra silpnas, labai priklausomas nuo kitų, kad jam reikia pertraukos nuo visko, ką kartu pasiekėme. Jis vis dažniau krenta į depresiją, atsisako kartu kur nors eiti. Ar įmanoma, kad jis pasikeis? Ar ir liks toks, mėtomas kitų žmonių nuomonių?

Atsakymas

Daugelis nori verkšlenti ir skųstis, nes taip labai patogu pateisinti savo bailumą ir tingumą. Aš silpnas, negaliu per save peršokti... Aš toks esu. Ėjimas į priekį - tai, be jokios abejonės, rizika. Tačiau ji pasiteisina. Žmogus, kuriantis save iš naujo, yra didvyris. Jeigu norisi pertraukos nuo naujo, pozityvaus, perspektyvaus, aktyvaus gyvenimo būdo, tai tam yra priežastys. Pirmiausiai, tai noras pagyventi su tuo, ką jau išmokau, pažinau, susigyventi, įvaldyti, permąstyti, kur save paspausti, kur pradėti naują. Ne visų organizmas gali iš karto "paimti" naują. Tačiau dažnas trukdys yra tame, kad žmonės dažniau renkasi saugesnį kelią nei pavojingesnį, tuo netekdami daug laiko ir perspektyvų. Eiti į priekį galima ir mažais žingsneliais, svarbu, kad tas ėjimas vyktų. Bet kokiu atveju einantis ateis, o stovintis ir nieko neveikiantis, niurkdantis save į buitį ir vis tą patį minkantis, visada pajaučia vienatvę ir depresiją.



© 2007 - 2017 Psichohileris. Visos teisės saugomos.