Turėti autoritetų, ieškotis jų, skelbtis jų turint – tai viena iš puikybės formų. Nerealizuotos puikybės, nerealizuojamos, kai asmuo neturi galimybių, sąlygų, pasiruošimo būti tuo/ten, kuo/kur trokštų. Tada jis susikuria autoritetą (guru, dievą), susiranda jį tarp žmonių, paverčia nepasiekiama siekiamybe. Taip susikuria sau iliuziją, nuo kurios tampa priklausomas.
Nusivylęs vienu autoritetu, tuoj ieško kito.
Žmogui mąstant ir veikiant savivertės principu, autoritetas išnyksta. Ateina garbės būsena.

Arba paauglystė... o žiūrint dar kiitaip, sąmonės lygiai, kuriuose vyrauja toks poreikis, todėl kaip bežiūrėsime, gi viskas savo vietoj ir savo laike, nes jeigu gilinsimės - rasime tiksliai tiksintį mechanizmą - atranką, kuri skatina evoliuciją.

Sveika,Irena.Skaitau pasisakymus ir atsakymus ir pagalvojau:kuriam sąmones lygiui priklausau?Kadaise buvau iždidi.Sirgau,bet pasveikau.Dabar stengiuosi susivaldyti,kad neižeisti žmogaus.Tačiau jaučiuosi viduje iždidi.Ką galėtumete man pasiulyti?

Dėl sąmonės lygių čia http://www.psichohileris.lt/samones-lygiu-link
 Dėl išdidumo sakyčiau būtina išsiaiškinti, kas tai yra jums, nes aplamai išdidumas, man neatrodo bloga savybė, nes šiaip po ją slypi gi asmenybė, kuri kažką turi, dėl ko jaučiasi išdidi. Išdidus – iš didžio kilęs. Būtina aiškintis. Yra kitas parametras, liaudyje vadinamas puikybe, nuo nuostabaus žodžio puikus. Matote, mes galime visiškai su jumis skirtingai matuoti žodžio prasmę, todėl pradžioje būtina susivokti ar apie tą patį kalbamės. Nes daugybėje žmonių yra iškreipta tikroji tiesioji žodžio prasmė dogmatizmu nuolankumui skiepyti, todėl gražūs ir puikūs lietuviški žodžiai paversti negatyviais jausmais. O dar yra garbingumas - garbė, kurią žmonės įsigudrina ginti , ir kiti panašūs žodžiai, reiškiantys tikrai ne tapačią savybę. Todėl būtina aiškintis, kuo tas išdidumas pasireiškia jausmuose ir kokiose situacijose. Gal išdidumas jus gina, nuo .... visko, kas jums kenktų?