Kas yra egoizmas? Koks jis būna?

Ar noras gyventi taip, kaip norisi, nėra egoistinis? Gal tada tampi bejausmis kitų atžvilgiu?

Jeigu aš atvira viskam naujam, tik neskirstau - į blogus ar gerus dalykus, į patikusius ar nepatikusius, o žiūriu, kokia man nauda ir kokia iš to naujo yra tobulėjimo perspektyva...  žiūriu globaliai, ne tik iš savo bokšto, o iš visumos pozicijų. Ar tai egoizmas?

Yra visuomenė. Su ja būtina skaitytis, nes kitaip ji išmes jus ant kranto...Reikia įvertinti, tas taisykles ir tuos įstatymus, kurių nevalia nepaisyti. Tačiau, tegu protui vadovauja išmintis.

Gi daugybė normų, tradicijų, žinių,  tvirtinimų egzistuoja tik tam, kad auginti ateities kartas praeities dvasia. Ar tai ne egoistiška? Mus moko laikytis senų tradicijų, neatsižvelgiant, kad mes kiti, nauji, ir gyvename naujame pasaulyje. Daugelis žmonių dūsauja: kaip gera buvo tada, seniau, o ateitį mato savo senatvėje ir mirtyje. Ar čia ne egoizmas?

Kiek maža žmonių, kurie mėgaujasi gyvenimu dabar.... nes protas pastoviai primena, kad seniau buvo geriau, o va ateities reikia bijoti, nes neaišku, kas bus...
Kokį paskutinį kartą matėte filmą apie nuostabią ateitį? Juokinga ar ne? O filmus apie siaubą, nukirstas rankas, prievartą? Kasdieninė programa. O kieno čia egoizmas?

Kieno didesnis egoizmas: mano - kada aš gyvenu be visų šitų siaubų, puikioje dabartyje, nes neįsileidžiu į savo aplinką chaoso, ar tų, kurie visą tai bruka prievarta, per visas įmanomas informacines, kultūros priemones? Dauguma šiuolaikinės kultūros priemonių: teatrų, filmų, koncertų – diktuoja visuomenei katastrofas, pasaulio pabaigas, smurtą ir visą kitą agresiją Ar tai ne egoizmas tų, kurie tai kuria?

Pasaulio pabaiga

Egzistuoja įstatymas – tikimybių tikrovė. Jeigu žmogus tikisi blogio, jis jį gaus. Jeigu kataklizmų laukia šeši milijardai... kataklizmai tiesiog negali neįvykti.
Žmonės propaguojantys pasaulio pabaigą yra tiesioginiai tos pabaigos kūrėjai.
Mes vis dar gyvi,  saugūs esame kitokių žmonių dėka, tokių, kurie netiki jokiais pasaulio pabaigos anekdotais, kurie atvirai juokiasi iš susirūpinusių siaubais. Tuo būdu jie sudaro pusiausvyrą su tais, kurie apimti baimės kuria žmonijai bėdą.

Nevaldomas žmonių protas mėgsta žiūrėti siaubo žinias: kas, kiek, kada, kaip, ką nužudė ir kitas panašias baisykles. Jeigu jūs padarėte kažką gero – jūs nepateksite į žinias, tai niekam nerūpi, nes tai gali rūpėti tik išmintingiems žmonėms. Tačiau, jeigu jūs kažką nužudėte, pritrenkėte, apvogėte dideliu mastu, va tada, jums garantuoti pirmi laikraščių puslapiai, ir TV, ir radijo žiniose. O kas yra žudikas? Tai žmogus, kurio smegenyse sugedo visos programos, susimaišė failai, ir kad sumažinti įtampa – jis žudo. Ar jūs esate girdėję apie maniaką, kuris sumažino savo nervų įtampą, sukurdamas kažką gero? Kūryba, tai intuicijos reikalas, o va agresija – tai proto, nevaldomo proto žaidimai.

Sakoma, žmonės yra protingi. Na kame čia gėris? Va būtų išmintingi, būtų planetoje bent jau taika. Protingumas kame? Dauguma išradimų buvo taikoma karo tikslams... Atominės bombos... ar čia protingo žmogaus veikla? Tikrai ne. Čia nevaldomo proto veikla. Taip jau yra... gyvename protingame pasaulyje pilname pavojų ir mirties... nes atsieit pavojai tyko iš kitų tautų, na pvz. Kinijos. Bet net genetikai sako, kad bet koks žmogus yra giminaitis bet kokio kito žmogaus...

Baimė

Kodėl žmonės bijo kitų žmonių, kitos tautybės, kitos kalbos? Kodėl jie negali gyventi kartu, vienoje planetoje? Gal vietoje pasaulio pabaigos geriau platinti multinacionalinį požiūrį? Tai sukurtų ateityje taiką, laisvę. Be abejo, kažkas ir čia užmes savo ribas: „nesąmonė“, tik va per tas ribas ir vyksta pasaulyje nesąmonės.

Iš kur žmonės semiasi baisyklių apie gyvenimą? Iš istorijos. O kas ją rašo? Tas, kas ją užsako. Todėl istorija nėra faktai. Istorija yra protingos, logiškai išdėstytos popieriuje, filmuose ir kt., žinios, tiems, kurie ja tiki. Mistikos, intuicijos, nereikia užrašinėti, nes jos perduoti nereikia, ji yra,  kiekvienas gali ją paimti pats. Tereikia žmogui leisti sužinoti jo paskirtį planetoje, tada žmogus pats ima jausti savo intuiciją,  savaime žino magiją. Toks žmogus akimirksniu žino, kas - tiesa, o kas - melas. Intuityviam žmogui niekas neįkiš melo apie istoriją, apie žmogų, apie pasaulį ir apie gyvenimą, nes jis pats žino jų istoriją.

Žinios tapo dievais

Būtent nuo savo pašaukimo, nuo savo egzistavimo prasmės prasideda intuicija - gyvenimo grožis, tiesa, malonumas gyventi. Kokios bebūtų žinios, jos turi tarnauti žmogui, o kai netarnauja - neneša tiesos, jos turi būti pakeistos kitomis. O kas dabar vyksta apie mus? Šiandien žmonės tarnauja žinioms, jas garbina ir gyvena pagal jas. Kitaip net nemoka. O dar smagu prisiminti, kad dėsniai ir visuotiniai įstatymai, tie, kuriuos ne žmonės kūrė – nesikeičia, jie tie patys, kaip ir tada, kai žmogus va tik tik atėjo čia. Šiandien klesti žinios, kurios neša naudą ir varo žmogų atgal į akmens amžių. Žmogaus pojūčius ima keisti aparatai. Normalu? Ne. Nes kai  pojūčiai nebenaudojami – jie atrofuojasi.

Kuo didesnis techninis progresas, tuo daugiau žmonių nebegali be jo gyventi. Kuo didesnis pragyvenimo lygis, tuo daugiau reikia laiko, kad jį išlaikyti. Sakyčiau esminis klausimas tame: aš gyvenu dėl progreso, ar progresas dėl manęs? Aš dėl visuomenės, ar visuomenė dėl manęs? Kaip manote jūs? Dar pamąstykite apie tai, kad visuomenės gyvenimas vystosi, tik va kur? Lyg ... žmogus darosi vis laisvesnis, protingesnis :), o gal ribotesnis? Lyg pasaulis daug atviresnis, tačiau visuomenės spaudimas atskiram žmogui  gi auga kasdien.... Kuo daugiau išsivysčiusi šalis, tuo didesnių,  ilgesnių įstatymų žmogus privalo laikytis: kiekvienas jo žingsnis - baimė pažeisti įstatymą, būti nubaustam.

Kodėl žmonės laikosi įstatymų? Arba dėl to, kad gerbia, arba dėl to, kad bijo. Pas mus įstatymo laikymasis „pavertas“ ant bausmės. Ar jūs žinote nors vieną įstatymą, kurio laikymasis būtų garantuotas meile ar kitu geru dalyku Jums? Deja, visi įstatymai „paverti“ ant bausmės baimės. Reiškia gyvenimas – baimė. Štai jums ir išsivysčiusios šalys.

Įstatymų gausa - žmoniškumo stoka

Švietimo sistema surėdyta taip, kad žmones išmokytų mokytis, dirbti... iš baimės būti nubausti, jeigu nedarys taip, kaip reikia. Pagal Vladivostoko psichologų tyrimus tik 10% mokosi, nes jiems patinka... Kiti mokosi, kad į armiją neiti arba, kad be popieriaus niekur nepriims dirbti. Žmonės mokosi iš baimės, ko tai netekti ateityje, bet nežino net ko. Kaip jūs manote ar yra skirtumas, tarp daktaro, kuris mokėsi iš meilės medicinai, ir to, kuris mokėsi, kad popierių gauti? Pas kurį jūs eitumėte? O kaip sužinoti, kuris yra kuris?

Įstatymų gausa parodo, kad žmonėse mažėja žmoniškumas, ir didėja gyvuliškumas. Įstatymai, baudos, taisyklės, tai narvai, kurie riboja tuos, kam jie skirti. Kaip zoologijos sode: kiekvienam savotiškas narvas - įstatymas.

Valstybė riboja žmonių gyvuliškumą įstatymais. Tai normalu, kol dar tik įstatymais, kalėjimais... gi esmėje – riboti, tai nereiškia auklėti, keisti. Todėl,  kiekvieno šios planetos keleivio užduotis didinti savyje Žmogų, o ne gyvulį. Gyvuliais mes galime virsti savaime, tam nieko ypatingo daryti nereikia. Visi, kurie didina Žmogų: tiek pavieniui, tiek grupėmis, tiek judėjimais, bendruomenėmis, jie kuria žmonijos šviesiąją ateitį. Tai ir religijos, ir psichologiniai centrai, ir naujos kultūros daigai, visi, kurie žadina žmoguje Žmogų. Kuo daugiau prabus Žmonių, tuo mažiau reikės įstatymų, naujų technologijų, armijų, policijos.

Bet ar  naudinga valstybei? Ne. Nes viskas, kas vyksta apie mus rodo, kad ... ne. Tada, kas sudaro tą valstybę, kuriai nereikia Žmonių, o reikia gyvūnų žmogaus pavidale? Ar tik ne panašūs traukia panašius? Todėl nereikia laukti,  kol valstybė pasirūpins.... tereikia norėti rasti savyje didelį Žmogų, tą, kuris turi save, ir tada, patys būdami Žmonėmis, mes galėsime didinti Žmonių kiekį planetoje.

Jūsų psichohileris