Reikia ir noriu

Kai žmogus man sako, kad jis nieko nebenori, jog jam viskas įkyrėjo, aš jau žinau - jis daug darė, ką reikėjo daryti, ir labai mažai darė, ko norėjo. Ir kaip ilgai žmogus vargsta, kol išdrįsta daryti, ką nori, ko trokšta, ko siekia rankos. Kai skulptorius dirba statybose ir tik namuos, pavargęs, lipdo vaikui iš plastalino šedevrus... man verkia širdis. Jis šypsosi, kai jam sakau, jog tik vienas žingsnis jį skiria nuo jo trokštamo užsiėmimo - skuptūros, jo rankų išglamonėto šedevro. Įkvėpsiu? Manau, kad taip....
Moteris, trapiausios sielos, tauriausios širdies ir tyrumo,, auksarankė.... tačiau dirba tvarte nuo aušros iki sutemų ir gyvena tarp asocialių žmonių.... išlikdama blaivi, nuo gyvenimo košmaro. Kas teikia tokiems žmonėms jėgų gyventi ir tikėti, kad kada nors jie galės gyventi SAVO gyvenimą? Dabar ji iriasi į kitokio gyvenimo krantą. Ar užteks jai jėgų? Gi pusė gyvenimo jau praėjo. 77 - nerių metų senutė, kurios gyvybė stuksena paskutines dienas, sako man: " vis laukiau ir laukiau, tai jaunikio, tai vaikų gimimo,  kol jie užaugs, kol jie įsitvirtins, tada ėmiau laukti, kol vyras pasveiks, o jis nepasveiko, tada laukiau, kol pati pasveiksiu, o va ir visas gyvenimas praėjo. Pasakysiu tau, norėjau mokytis šokti, ne, ne, ne šiaip sau, man patiko baletas, visada svajojau, kad kada nors..... bet, net nebuvo tokios galimybės." Ji dabar guli, nes jau nebevaikšto, bet ji dabar  dar turi laiko svajoti, matyti save svajose šokančią. Kai žiūriu į ją tokią, užsisvajojusią, širdis sako, tai sielos šokis.



© 2007 - 2017 Psichohileris. Visos teisės saugomos.