Kūrėjui, Dievui... man

Šias eilės atėjo iš šios dienos vaizdų ir apibendrinimų.... važiavome į Palangą, o ji visa skendėjo vienoje horizonto vaivorykštėje..... ten toli lijo lietus.... ir švietė saulė..... čia improvizacija mano eilėraščiui ...Liekis... iš knygelės "Likimų valdovai"

O... VisaGali, ką tu padarei? Pavergei mano širdį savais prisilietimais ..
.ir šis gyvenimas toksai trapus.... akimirka kainuojanti gyvybę, ....
ir meilė ... užliejanti kraujagyslių laukus, ir ilgesio ... taip trokštamas laukimas.....
ar aš turiu namus? tenai, kur ima ir nutrūksta lynas.....
krenti, krenti ... ilgai ilgai, ... kol kartą suvoki... kad tai SKRYDIMAS ... ir imi kilti ten kur tu kritai, suprantamas gyvenimo spaudimas...
kai dugnas tampa dangumi, o debesys dangčiu nuo rojaus.
2010-08-29

Paspauskite ant nuotraukos, kad užsikrautų visa nuotrauka



Man įdomu, kaip jus kuriate

Man įdomu, kaip jus kuriate eiles? Tai procesas ar spontaniškai? tai ką parašėte taip gilu, taip tiksliai ir taip trumpai.


Rimuoti man reiškia tiesiog kalbėti kitaip :)

Atsakysiu jums trumpai - tai ne procesas, nespontaniški veiksmai.
Galiu rimuoti visada, tikrovėje ir net sapne :)
Jaučiu aš ritmą savyje, gamtoj, dienoj ir naktyje.
Todėl tereikia panorėti ir … poemomis kalbėti.

Taip, man eilės nėra speciali mąstymo forma, kaip kad sėdėjimas ir poezijos kurimas, ne :). Manyje rimas, ritmas jau yra ir vyksta savaime, bet kokiu laiku, tai, ką sakau proza, galiu pasakyti poezija.
 


© 2007 - 2017 Psichohileris. Visos teisės saugomos.