Dažnai mes būname savo mintyse, ir nebepastebime apie save aplinkos. Taip? Tada, kai taip būna, kai nematomomis akimis žvelgiame į kažkur, tada mes tampame negyvi, iliuziniai. O kaip gi kitaip, gi mes nematome šalia savęs gyvų būtybių, gyvūnų, žmonių, augalų, nebepastebime vėjo, saulės ir gamtos... Kad visa tai matyti, reikia būti gyvam, reikia būti dabartyje

Realus gyvenimas, tikrovė išnyksta, kai tik pasineri į kokia tai laiko juostą: praeitį ar ateitį. Tu pažiūrėk sau po kojomis, kai vaikštai miške, gi ten pilna gyvybės, ten gyvenimas verda, ir tu eini virš jo... virš gyvenimo...

<...> Tavo praeitis jau nebėra surišta su tavimi. Ji jau praėjo. Jos nebėra. Ji tik tavo smegenyse bus tol, kol jai leisi būti. Maža kas nutiko praeityje. Netektys, kažkas mirė, kažkas gimė, kažkas kažko neteko... ir kas? Tai jau praeitis. To jau nebėra. Nereikia rištis prie to, ko nebėra. Galbūt kas nors nepasisekė. Na ir kas. Dabartyje tu turi galimybes daryti ir veikti vėl.

Svarbus dalykas gyvenime yra būti laimingu, mylėti, jausti meilę, ir kiekvienam tai labai skirtinga. Pagrindinė kliūtis į tai yra abejingumas sau ir kitiems, nežinojimas, ką čia veikti, nusivylimas kitais, gyvenimu... netikėjimas savimi ir gyvenimo prasme.... agresyvumas ir pasaulio niekinimas. Tai dvasios liga. Ir jos gydymas yra tik tavo paties norėjime pagyti. Paskaitoje yra  rekomendacijos dabarties ir Harmonijos praktikai.. Malonaus klausymo