Mano vaikystė, buvo alkocholikų apsuptyje.Matydavau kaip jie gere, mušasi, pagyriojasi ir vėl geria.

Aš  ir mano vyresnysis brolis daužydavom butelius su tuo nelemtu skysčiu, išpildavom alų.Tikėdami, kad jai nebus ko gerti mums artimi ir reikalingi žmonės nebegers.

Bet tai tik mažų vaikų svajonės.:)

Aš pilnai supratau vakar Psichohilerį.Jo mintis.Ten nebuvo ko nesuprasti.Nereikia tai ir pajausti.

Tiesiog klausimas, kuris yra beprasmis, užduotas sukeldamas kitus beprasmius klausimus.

Mes su broliu prižadėjome niekada nevartoti to šlykštaus skysčio.Man tada buvo 5metai, o broliui 8metai.

Bet tą pažadą prisimenu iki šiol.Brolis negere. O aš gurkšnoju, tik kai svečiai būna, bet toks kaltės jausmas yra viduje.

Mama prieš kelis metus liovėsi gerti.Tai buvo pats nuostabiausias dalykas mano gyvenime.Kodėl? Ogi todėl, ką aš ją pažinau kaip mamą, kad ir pavėluotai, bet aš ją myliu.

Tai labai skaudi man tema, nes tas alkoholis pražudė mano tėvų meilę man vaikystėje.

Vakar tikrai pajutau kokie yra skirtingi mąstymo lygiai.